Kūrinį galimą pamatyti Poilsio g. 5, Kulautuvoje, Kauno rajone
Tapytojas Gintautas Vaičys
„Kūryboje akcentuoju galimybę minimaliomis abstrakčiomis priemonėmis kalbėti apie viską, ką jaučiu ir išgyvenu. Mene vertinu harmonijos pajautimą, muzikalumą. Akcentuoju spalvinius, tapybinius, grafinius, ritminius sprendimus. Abstrakčiai impresionistine kūryba siekiu dvasinės harmonijos. Išorinis vertinimas nėra svarbus, juk meno istorija primena, kad geras menas visada apsigins pats… Tik ne visada autorius to sulaukia. Tikiu, kad pozityvumo daugiau mene nei realybėje. Siekiu šios pusiausvyros ir vengiu kraštutinumų.“
Pateikite tris Jūsų kūrybą taikliausiai atspindinčias citatas. Koks Jūsų gyvenimo kredo ir kūrybinis moto?
Cituojant filosofus Martiną Buberį ir Emanuelį Leviną, kalbėjusius apie dialogą ir žmogaus atsakomybę kitam žmogui, – „Gyvenimas yra susitikimai.“ Levas Tolstojus sakė: „Nori būti laimingas – būk.“ Perfrazuojant, nori tapyti – tapyk. „Kurk pats save“ – tai mano jaunystės moto, juk visada turi pasirinkimą ir dažnai renkiesi pats.
Kas Jums aktualu mene: ar atspindėti šiuolaikines socialines problemas, ar kalbėti fundamentaliomis kategorijomis? Kokia technikos, medžiagų, informacijos ir kt. kombinacija tinkamiausia jūsų stilistinei išraiškai?
Labai lengva kurti griaunant, bet man svarbūs fundamentalūs dalykai, leidžiantys pajusti tvarumą ir ilgalaikiškumą, gal net įžvelgti amžinumą mažuose dalykuose.
Kas ir kodėl menininkui didžiausias iššūkis? Koks jis buvo anksčiau ir koks yra dabar? Kaip šie pokyčiai veikia Jus?
Menininkui labai svarbu būti autentiškam, originaliam. Visais laikais buvo didelė konkurencija. Ir gerai, nes per tai auginami atsparumo raumenys. Sunkiau tai suderinti su išgyvenimu, nes geras menas su pripažinimu ir pinigais ne visada eina kaip pora.
Kurie kūriniai, kūrybos įvykiai Jums svarbiausi? Ties kuriais sustoja laikas ir kuriuos norisi dar kartą įvertinti, pasverti momento, kada jie buvo sukurti, svarbą? Gal tai tikrai TAS kūrinys, dėl kurio ir buvo pasirinktas menininko kelias?
Svarbiausių tikrai daug. Kiekvienas jų simbolizuoja etapus, atspindinčius Lietuvos ar asmeninius išgyvenimus. Pvz., 5 kurso VDA tapybos darbai – sukurti 1992 m. kartu su profesoriumi iš Niujorko Kestučiu Zapkumi ir parodyti pirmojoje grupinėje parodoje „Geros Blogybės“. O tai buvo ir pirmoji istorinė Šiuolaikinio meno centro paroda.
Kurie kūrėjai darė arba iki šiol daro Jums įtaką? Kurių menininkų darbai, filosofija artimiausia Jūsų idėjoms?
Tokių menininkų yra keletas. Pirmasis mano mokytojas – Laimis Trimonis. Jau 5 klasėje Kauno dailės mokykloje jis skatino mane kurti ir ieškoti išraiškos priemonių. Vėliau portreto meistrystės mokė Mečislovas Ostrauskas. Dailės akademijoje išskirčiau Arvydą Šaltenį ir Kęstutį Zapkų, galutinai mane pastūmėjusius rinktis profesionalaus kūrėjo gyvenimą.
Kažkada labai madingai ir paslaptingai skambėjo burtažodis „menininko dirbtuvė“. Ar ji, kaip sakrali metafizinės tikrovės vieta, tebėra prasminga? Kam ji tarnauja šiandien? Ką įdomaus joje rastų kolega arba gerbėjas, vertintojas, žiūrovas?
Taip, menininko dirbtuvė – labai svarbus faktorius. Ilgą laiką po studijų dirbtuvių neturėjau, vis kur nors glaudžiausi ir tai kėlė problemų. Dalyvaudamas tarpdisciplininio meno projekte „Butas 99“, padariau vienos dienos akciją (instaliaciją) prie Kauno paveikslų galerijos. Suvežiau visus savo tapybos darbus ir sukaliau iš jų namą-būdą. Vietoje kilimo paklojau savo piešinius. Norėjau parodyti, ką tikrai SAVO turiu… tik tapybos darbus. Tai kalba apie sunkumus, lydinčius jauną menininką. Dabar jau kelerius metus turiu nuosavą dirbtuvę, kurioje „styguoju“ savo erdvę ir galiu laisvai kurti. Reikėjo beveik viso gyvenimo, kad ji atsirastų. Tik ją įsigijau ne iš kasdieninio darbo, o iš senelio palikimo. Tokia Lietuvos istorijos ir ekonomikos realija. Dabar šioje erdvėje galimi susitikimai ir bendra veikla.
Iš meno studijos išeiname į miestą. Apibrėžkite savo santykį su Kaunu. Apie ką būtų Jūsų pasakojama Kauno istorija? Kurioje vietoje svečiui pasiūlytumėte praleisti simbolinę valandą?
Be unikalios Kauno architektūros, visada žavėjo Kauno ąžuolynas, dažnai jame lankausi. Fantastinė ir mistinė vieta, primenanti romantišką Kasparo Davido Frydricho tapybą. Išskirčiau Adomo Mickevičiaus slėnį, kuriame garsusis poetas susitikinėdavo su savo širdies dama.
Kuo žavus, paslaptingas, įdomus ir tinkamas Jūsų idėjai realizuoti yra pasirinktas pastatas ir jo aplinka šio projekto kontekste?
Matyt, ne veltui šis pastatas buvo pasirinktas. Pirmiausia, jis medinis. Žmogui sveikiau gyventi mediniame name, o ne mūriniame. Pušyno aplinkoje, kur ypač švarus oras, toks pastatas idealiausias. O ir architektūriniai sprendimai leidžia pastatą harmoningai „suauginti“ su aplinka. Be pastato formos, dar labai svarbi spalva. Man toks gražus geltonos spalvos ryšys su Antano Samuolio prieškario paveikslu „Geltona moteris“, su saule, nuo pagonybės laikų simbolizuojančia gyvybę, ateinančia su gėriu ir šviesa.
Kuri pastato, jo aplinkos ar savininko istorija, kurie faktai Jus sudomino ir paskatino rinktis būtent šį objektą?
Man svarbiausia autentiškumas. Nedaug pastatų išlieka, o dar ir nesudarkytų.
Ar galėtumėte plačiau atskleisti savo kūrinio idėją, pagrindinę mintį, istoriją, kontekstą?
Kūrinys gimė spontaniškai. Tai lyg ir paminklas visiems tiems, kurie prieš karą ir po jo gydėsi nuo tuberkuliozės. Sirgo ir jauni, ir vyresni, daugelis mirė. Tarp jų ir Antanas Samuolis, miręs 1942 m. Leiseno miestelyje Šveicarijoje. Kai buvau 3 klasėje, pats gyvenau ir mokiausi tuberkulioze sergančių vaikų sanatorijoje „Kregždutė“ Kulautuvoje. Čia gavau pirmas dailės pamokas, pastūmėjusias kūrybingumo ir pastabumo gamtoje link (pamenu ten dirbusius Antaną ir Romą Tomkevičius). Neliko šios gydyklos, net pastatų, nes pasikeitė ir laikai, ir gydymo metodai. Bet liko atmintis.
Kaip interpretavote pastato ir jo aplinkos istoriją? Kokio kūrinio turėtume tikėtis? Kaip vestumėte ekskursiją, jei organizuotumėte pats?
Be abejo, istorija svarbi, bet pirmiausia ši vieta – sveika ir draugiška žmogui. Tai galėtų būti pavyzdys visiems naujai statomiems rajonams – pastatai neaukšti ir paskendę pušų ar kitų medžių aplinkoje. Dabar miestuose medžiai kertami, vyksta totali betonizacija. Ekskursijos dalyviams pasiūlyčiau: „Įkvėpkite… sulaikykite kvėpavimą… NEKVĖPUOKITE… kvėpuokite“ (šiuos žodžius girdime, kai mums šviečia plaučius). Mums svarbu kvėpuoti GRYNU oru. Šis mano skulptūrinis objektas – apibendrintas žmogaus siluetas su simboline rentgeno nuotrauka, kurioje matyti plaučiai – medis. O juk visi medžiai – mūsų planetos plaučiai.
