Pokalbis su menotyrininku Ignu Kazakevičiumi
Rimantas Eivenis
Su Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininku Ignu Kazakevičiumi kalbamės apie Europos kultūros sostinei skirtą meno projektą „100 Kauno (at)vaizdų“. Menininkų kūriniai išryškins modernistinį paveldą, o projekto dalyvių istorijos perkels mus iš laikinosios sostinės į šiuolaikinę.
Rimantas Eivenis: Kaip apibrėžtumėte meną šiandieną?
Ignas Kazakevičius: Rimtesnis menas vidutinio meninio išprusimo, statistiniam žiūrovui apskritai tapo nebeaktualus. Galvosūkiai šiandien nebepopuliarūs, nes tokiuose renginiuose žmonės pasijunta tarsi lankytųsi labirinte. Kita vertus, nebestebina ir šiuolaikinio meno parodos, kadangi jos primena žurnalo skaitymą. Šiandien tam tikri meno darbai ir informacija aktualūs, rytoj – jau nebe. Manau, sąvoką „šiuolaikinis menas“ jau reiktų užbraukti. Dabar meną vertėtų vadinti tiesiog menu. Ir apskritai viskas tapo menu. Arba galima sakyti, jog, atvirkščiai, niekas nėra menas. Žodžiu, šiandien meno suvokimo ribos yra taip išskydusios, kad netgi įprasta konferencija ar logistika gali tapti menu.
-Kas jus intriguoja mene?
-Kultūrinis miksas ir visą ko dualizmas. Meno rinka ir menininko nepriklausomybė, laisvė ir jos kaina, scenarijus ir koncepcija, kūrybos taktikos ir strategijos, protestas ir politkorektiškumas, būti ir atrodyti, reklama ir kūrybinis stoicizmas, alternatyva ir reitingai, prestižas ir mainstreamas, klasikai ir marginalai, globalistai ir nomadai, socialinių konstruktų fetišistai ir fanatikai, kurie patikėjo, jog menas arba jie patys išgelbės pasaulį. Dar įdomūs tie – kam menas yra skiriamas, tie kuriuos šiuolaikinis menas žavi ir piktina, stebina ir verčia bjaurėtis, sukelia baimę ir juoką, smalsumą ir pašaipą kūrėjui, nuobodulį viskam išvardintam konkrečiai ir visumai apskritai bei tie, kuriems menas gamina pinigus, ir tie, kurie gamina meną dėl pinigų, ir tie, kurie nieko negamina, bet yra šalia meno, ir tie, kurie tiesiog kuria, nekreipdami į nieką dėmesio, ir tie, kurie kuria, nes trūksta dėmesio. Tai procesas kurį kuria taip vadinama meno publika.
– Kas yra meno publika? Kaip ja klasifikuoti ir suprasti?
– Visi, kurie verda meno katile, sudaro svarbiausiąją meno procesų varomąją jėgą – tai meno publika: žiūrovai ir menininkai, galeristai, vadybininkai, kuratoriai, meno renginių organizatoriai, pirkėjai, mecenatai, institucijų darbuotojai, kolekcionieriai, politikai, meno kritikai, žurnalistai, interjero specialistai ir architektai, ir visi tie, kurie stebi, seka, terminologizuoja ar kitaip vartoja procesą, gauna nors kažkiek naudos iš šių „žiurkių lenktynių“.
Pasak mano kolegos dr. Vido Poškaus, visą meno publiką galima būtų skirstyti į tris kategorijas:
Žiūrėtojai – tie meno vartotojai, kurie, žvelgdami į kūrinį, mato paviršines jo savybes. Žiūrėtojai yra artimi porcelianinius indus ištapantiems dailininkams – ir vieniems, ir kitiems svarbūs paviršinės meno savybės, ornamentika bei dekoras. Žiūrėtojai kūrinį kontempliuoja trumpai – apžiūrinėja jį per mažesnį nei viena minutė laiko tarpą.
Stebėtojai – tie meno vartotojai, kurie, stebėdami artefaktą, bando suprasti jo vidines (esmines) savybes. Tuo stebėtojai yra giminingi Cézanne’ui arba van Goghui – tapytojams, bandžiusiems perteikti vaizduojamo pasaulio esmę. Stebėtojai kūrinį kontempliuoja ilgai – apžiūrinėja daugiau nei minutę.
Vertintojai – tie meno vartotojai, kurie vertina artefaktą. Tai yra – žiūrėdami ar stebėdami, jie ne tik žiūri ir stebi tai, kas egzistuoja kaip meno kūrinys, bet analizuoja ir kaip tai egzistuoja kaip meno kūrinys.
Parodų atidarymų metu ir dienraščių bei meno savaitraščių puslapiuose, socialinių medijų tinkluose jie visi tarpusavyje kalbasi apie angažuota, šokiruojantį, sadomazochistinį, kartais naivų, komišką, bet šiuolaikinį meną, jo atsiradimą ir apraiškas, meno perspektyvą ir sąvokų mirtį. Kaip bebūtų, vieną yra tikra – bet koks baigtas laike ar besitęsiantis – meno veiksmas gali būti tik profesionalus arba nuoširdus.
– Nujaučiate šiuolaikinio meno baigtį?
– Menas kaip ieškinys yra amžinas. O šiuolaikinio meno sąvoką tapatinčiau su postmodernizmo era. Dabar gyvename medijų visuomenėje. Ir ta žinia, kurią anksčiau kūrėjai formuodavo per šiuolaikinį meną, šiandien gali lengvai pereiti į kitas formas: socialinį aktyvizmą (kai plakatas, politinė akcija, karikatūra laikraštyje laikomi meno kūriniu), dokumentiką, dizainą. Miršta tik sąvoka, menas mutuoja. Tai peršoka horizontą, skleisdamas teorijų emanacijas, tai vėl grįžta prie ištakų – tiksliųjų mokslų ir amato, schemų, brėžinių ir diagramų, statistikos ir dokumentinio archyvo, rytoj galbūt vėl kursime uolų piešinius. Žmogus be meno neišgyventų. Neišgyventų be dizaino ir architektūros. Juk žmonės visada norėjo ir norės būti originalūs, išskirtiniai, šokiruoti, atkreipti į save dėmesį bei išsiskirti iš minios. Ir vėl ilgainiui kritikas Kainas nužudytų tūlą menininką Abelį. Ir būtų sukurta Nojaus arka. Ir vėl pieštume taukais, ir žvakėmis Platono olose…
– Kokių meninių iniciatyvų, jūsų akimis, šiandieną trūksta? Kas galėtų būti ne vien tik aktualu, tačiau reikalinga?
– Trūksta atraktyvių, kelias mūsų jusles (regą, skonį, kvapą, lytėjimą) veikiančių parodų, kur būtų pateikta daugiau negu tik vaizdas ir transliuojama daugiau nei viena žinia. Norisi, kad žmogus ten pasijustų tarsi proceso dalimi ir pats taptų meno žinia ir jos laidininku. Galvosūkiai šiandien nebepopuliarūs, nes tokiuose renginiuose žmonės pasijunta tarsi lankytųsi labirinte. Infantilumo, (pseudo)politkorektiškumo, įvairių socialinių konstruktų ir aukštų estetinių teorijų kokteilių degustacijų interjere labai tiktų laikraščiais ir žurnalais išklijuotos sienos. Skambios antraštės, besikeičiantys ir vis tokie patys vaizdai, tekstai, kurių skaitai tik pradžią ir pabaigą. Šiandien tam tikri meno darbai ir informacija aktualūs, rytoj – nebe. Manau, sąvoką „šiuolaikinis menas“ jau derėtų užbraukti. Dabar meną vertėtų vadinti tiesiog menu. Juk apskritai viskas tapo menu ir atvirkščiai, niekas nėra menas. Meno suvokimo ribos taip išskydusios, kad netgi įprasta konferencija ar logistika gali tapti meno kūriniu.
– Ar projektas 100 Kauno (atvaizdų) yra apie tai?
– Jis pasakoja apie bendravimą. Tai yra kultūros konjunktūros gerąja prasme ir sykiu mūsų reakcijos į ją projektas. Projektas akcentuoja Kauno architektūrinį paveldą ne kaip istorinį konstrukciją ar madingą ekspozicijos vietą, bet kaip diskursyvią praktiką. Meno veiksmai yra vykdomi įvairiose miesto taškuose, siekiant palaikyti futuristinę projekto tęstinumo laikę ir erdvėje viziją. Šios teritorijos yra parinktos akcentuojant ne vien tik kaip Kauno kultūrinio ir istorinio lūžio tašką, o praeities, dabarties ir ateities „tradicijų“ sankirtas. Šis archipelagas – tai idėjų laboratorija, bendravimo ir aplinkos modeliavimo platforma. Menininkas kviečiamas (re)deformuoti kultūrinį – urbanistinį miesto žemėlapį, perkurti jį kaip vaizdinę iliuziją, kur sąmoninga „klaida“, nukrypimas nuo normos, tampa meno kūriniu ir mums suteikia progą stebėti kaip evoliucionuoja kultūros genai. Menininkas pats kuria pasaulius, sukelia jų polemiką, ir pats juos vėliau hibridizuoja, taip gaudamas naują meninę kokybę ir kultūrinę vertę. Paraleliai laike ir skirtingose erdvėse vykstantys renginiai taps „estetinėmis ideografijomis“, projektas įgaus vientiso futuristinio kūrinio charakteristiką, kur ateities spėjimas ir praeities korekcija vyksta pripažįstant, kad kiekvienas iš mūsų esame atskiras pasaulis – „Sala“, kuriam lemta išlikti tik dėl to, sukuriama galimybė naujai susijungti tekstui ir vaizdui, o per juos reikštis ritualo galiai.
– Kviečiate meno ieškoti miesto erdvėje. Ar tai reiškia, kad tradicinės ekspozicijos ir parodų erdvės prarado aktualumą? Kokią apskritai meno perspektyvą matote?
-Didės virtualios realybės santykis. Ateityje nebeliks galerijų, kadangi jos nebebus aktualios ir taps multifunkcinėmis erdvėmis. Tai, kas dabar pateikiama kaip alternatyva, taps puikia preke. Liks tik muziejai su istorinėmis, ilgalaikėmis ekspozicijomis ir įvairiomis edukacinėmis veiklomis. Ateityje turbūt nebeliks ir popierinių laikraščių – tik knygos, kadangi skaityti jas vėl tapo madinga. Čia reiktų nebent pamąstyti, kokios knygos turės išliekamąją vertę, o kurios – ne. Jeigu anksčiau knygos buvo perduodamos iš kartos į kartą ir jas skaitė skirtingų kartų atstovai, dabar, kiekviena naujoji karta „atneša” knygų savo kartai. Dabartinį šiuolaikinį meną galima palyginti su nuolat besisukančia, vaizdus ir informaciją gaminančia daugiakanale projekcija, kur labai daug lemia garso takelis. Jo buvimas, kuris „paaiškina“ vaizdus ir nebuvimas, kuomet vaizdai tampa asociatyvūs. Visuma, betgi, abiem atvejais konstruojama pagal tą pačią, kažkurio esamojo laiko, kažkurios madingos tendencijos (socialinės, politinės, kultūrinės) schemą. Tam, kad toks mechanizmas veiktų, reikalinga kritinės meno publikos ir finansų masė. Jų santykis visada sukuria vienokios ar kitokios galios reakciją, intelektualų ar emocinį sprogimą, reklaminį efektą. Kuo daugiau reaktyviosios medžiagos, tuo daugiau atomų, kurie, tarpusavyje susidurdami, skatina aistras, diskusijas, debatus ir naujų kūrinių atsiradimą.
– Esate šio projekto kuratorius. Papasakokite apie tai, apie kuratoriaus veiklos tikslą, misiją.
– Dažnai savęs klausiu – ar padoru vadintis kuratoriumi šalyje, kurioje neveikia realūs meno rinkos dėsniai? Na, savęs paieškoti, paišdykauti galima. Pažinti kitokį paribio ir užribio pasaulį, susipažinti su įdomiais žmonėmis, menininkais, dizaineriais, parodų architektais bei kuratoriais, patirti organizacinį stresą ir vadybinio presingo malonumą…
Tačiau kasdienybėje bet kas susiję su menu yra tik pardavėjo ir pirkėjo, menininko, kuratoriaus ir publikos susitarimo, pasitikėjimo ir tikėjimo pateikiamu ar parduodamu produktu klausimas. Pirkti niekas neverčia. Meno rinką įsivaizduokite kaip didelę buitinės technikos parduotuvę, kurioje taip pat pilna vienadienio šlamšto, bet yra ir originalių daiktų. Visose gyvenimo srityse vardai ir mada veikia taip pat. Šiuolaikinis menas yra šiandiena, dabar kuriamas menas. Skirtingi stiliai ir kryptys, žanrai egzistavo ir bus visada. Vieni žavisi impresionizmu, kitiems labai patinka pseudosiurrealizmas ir pasteliniai tonai, dar kitiems – kičas ar neokonceptualizmas. Skirtingai nuo prekių gamintojų, kurie taip pat eksperimentuoja, kuria koncepcinius modelius ir dizainą, daug metų tiria rinką, stebi konkurentus, tobulina savo gaminį, menininkai neretai išmeta į eterį žaliavą, kurią kartais vadina laisve prisistatyti ir pateikti savo kūrybą taip, kaip jiems atrodo. Kaip jau minėta, vieni tai daro nuoširdžiai, o kiti profesionaliai.
Tačiau nepamirškime – mene nėra logiškai apibrėžiamų vertinimo standartų bei matavimo vienetų. Mus visus veikia skirtingi dalykai, mūsų aplinka yra mūsų veidrodis, o mes – tik atspindys jame.
– Kaunas ir menas. Kaip jie vienas kitą veikia, tobulina, erzina, provokuoja šiame projekte?
– Kaunas – meno transformacijų miestas. Miestas mene ir menas mieste vis dar auga ir formuojasi. Nors šiuolaikinio meno pradžia, kaip ir visoje Lietuvoje, Kaune sutampa su postmodernistinio neformato, alternatyvos oficialiajai kultūrai ieškojimais, vis dėlto tokio reiškinio kaip Kauno šiuolaikinio meno scena nėra. Turbūt teisingiausia būtų sakyti, jog šiuolaikinį meną kuria pavieniai menininkai. Kaunas įdomus kultūros geopolitikos aspektu, kur sena kloja naują, o nauja – seną beveik kaip grupės „Post Ars“ manifeste – „…skersai meną, po menu, išilgai meną…“ . Ypač tai akivaizdu dabar, kai miestas švenčia Europos kultūros sostinės metus. Akivaizdu, jog Kaunas dabar – Lietuvos centras, o Vilnius – yra tik Lietuvos sostinė. Kaunas visada buvo, yra ir liks kultūrinė sankryža. Todėl kuriant ar pristatant meną Kaune reikėtų deramai užsiimti kultūrine logistika – rodyti įvairių kategorijų, stilių, skirtingas meno tendencijas akcentuojančias parodas, pristatyti skirtingas menininkų kūrybos strategijas. Neatsitiktinai projekte „100 Kauno (at)vaizdų“ dalyvauja labai skirtingi autoriai: Audronė Andrulevičienė, Valda Verikaitė, Rebeka Bruder, Tadas Vosylius, Gediminas Šibonis, Gintautas Vaičys, Gvidas Latakas, Lukas Šiupšinskas, Kristina Ancutaitė. Vienų autorių darbai jau yra sukurti, kiti bus pristatyti birželio mėnesį. Menininkai skirtingai traktuoja Kauno modernizmo naratyvą. Vieni labiau per technologinę, kiti per istorinę – faktologinę, dar kiti – per savo kūrybinio archyvo prizmę. Tačiau visus vienija kūrybinė logika, mokėjimas bendrauti su kiekvienu meno publikos sektoriumi jam suprantama kalba. Tai projekte leidžia žaisti laikmečių aktualijų koliažu, taip pat originaliai pristatyti menininką ir leisti jam papasakoti nesumeluotą, kažkuo mus asmeniškai jaudinančią, patraukiančią Kauno istoriją.
