Pokalbis su menotyrininku Ignu Kazakevičiumi
Rimantas Eivenis
Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius organizuoja Europos kultūros sostinei skirtą meno projektą viešojoje miesto erdvėje – „100 Kauno (at)vaizdų“. Su projekto vadovu, menotyrininku Ignu Kazakevičiumi kalbamės apie tai kaip meno samprata ir meno kūriniai keičia viešąsias miesto erdves.
Rimantas Eivenis: Kaip pristatytumėte Kauną miesto svečiams?
Ignas Kazakevičius: Patarčiau nesidairyti, o patirti jo skonį, kvapą ir garsus. Šie asocijuoti pojūčiai pasako netgi kaip rengiasi žmonės, ką jie veikia vakarais. Tik vietiniams miestas atrodo stabilus. Kiekvieną dieną tose pačiose gatvėse jie mato tuos pačius namus, sutinka tuos pačius žmones, kerta tas pačias aikštes, pietauja tose pačiose kavinėse. Svečiui viskas kitaip. Miestas jam atrodo sudėliotas iš garsinių ir vizualinių fragmentų. Ir visa jais paramstyta chaotiška impresija sukasi, kondensuojasi ir nusėda būtent viešosiose erdvėse. Menas šiame projekte tampa svečių sielų gaudyklėmis.
– Kiek svarbi yra viešoji miesto erdvė meno kūrinio pristatymui?
– Šiuo atveju viešoji erdvė – tai vieta, kurioje per penkias minutes suvoki miesto dvasią. Ir nebūtinai tave turi užgriūti blizgūs vitrinų atspindžiai ir tonos istorinio paveldo, perverti bažnyčių špiliai ar muziejų kolekcijos. Net neturėdamas visų šimtmečiais kurtų vertybių ar hypermodernių šiuolaikinių architektūrinių triukų, miestas gali nustebinti išskirtiniu jaukumu, išsiskirti meno ar kultūros sritimi. Šiame projekte tai nebus viešųjų erdvių formavimas per kūrybines intervencijas. Nepaisant to, jog vyksta Europos sostinės renginiai, ir žmonės jaučia didelį poreikį vartoti kultūrą ir už ją mokėti, „100 Kauno atvaizdų“ nekalba nuobodžiomis frazėmis apie tai, jog „kultūra vertinama kaip sėkmingos ekonomikos plėtros prielaida“ ar pan. Tiesiog projektu primename, kad planuojant miesto erdves, traukos objektus ir net statant naujus pastatus tikrai verta pasitelkti menininkus. Pasitelkti, kad ateityje nereikėtų retoriškai klausti elementarių klausimų, pavyzdžiui – „…kodėl naujai įrengiamus suoliukus mieste būtina užsisakyti iš masinės produkcijos katalogo? Kodėl tie suoliukai negalėjo būti unikaliai suprojektuoti, kad taptų tikru miesto identitetą atspindinčiu traukos objektu?“.
– Kaip turėtų atsirasti socialiai aktyvi viešoji erdvė? Kaip darniai pereiti nuo teorijos prie veiksmo?
– Kaunas šiuo metu išgyvena renesansą ir miesto politikoje viena iš prioritetinių krypčių yra bendruomenės kultūrinio aktyvumo skatinimas. Kodėl jis negalėtų vykti per meninę kūrybą ir patrauklios aplinkos formavimą? Dėl meno kūrinių viešose erdvėse idėjų pateikimo konkursams ir visuomenės vertinimo sistemos galima, o gal ir neverta diskutuoti, nes bet kuri sistema tiksliai neapibrėš ribų, kuriose menininkas galėtų reikštis.
Vienas iš pagrindinių bet kurio didesnio viešųjų erdvių projekto uždavinių – taktinių veiksmų mechanizmo sukūrimas konkrečioms viešųjų erdvių idėjoms įgyvendinti. Tai besitransformuojančių, (už)perstatomų naujų viešųjų kultūrinių erdvių patobulinimas, paraleliai su miesto istorijų įženklinimu meno kūriniais, traukos taškų maršrutų formavimu. Tokio tipo projektai savo esme yra futuristiniai ir vadintini – miesto akupunktūra, kur miesto kūnas – jo architektūra, o meno kūriniai – adatos.
Ar viešosios erdvės „įmeninimas“ brangus? Daug lėšų nereikia, reikia teisingai jas paskirstyti ir žinoma, pasiskirstyti vaidmenimis organizuojant projekto įgyvendinimą. Kaip? Įsivaizduokime klasterį – verslininkai, menininkai, valdininkai, ekspertai kartu sukuria viziją. Vieni prisiima atsakomybę už atrinktos idėjos realizavimą. Kiti, konkrečioje aptariamoje turintys nekilnojamąjį turtą, kuris galėtų tapti viešosios erdvės dalimi, „skolina“ jas projektui, pritaikydami jų naudojimą prie aptartos vizijos. Menininkai kuria tose erdvėse, bendrauja su žmonėmis. Atsiranda nauji kultūriniai – komerciniai maršrutai, naujos traukos zonos. Dar kiti koncesijos dalyviai reklamuoja erdves ir jose vykstančias veiklas, administruoja finansus ir kuria kitus projektus, plečiančius atsiradusį placdarmą. Bendra infrastruktūra – meniniu interjeru originalūs viešbučiai, stilingos kavinės, dailininkų studijos, šalia vykstantys renginiai ir kt. Ilgainiui tai tampa tradicija, o vėliau ir į stiliumi. Kodėl tai negalėtų būti pavadinta „naujuoju Kauno stiliumi“, apie tai būtų kalbama: „o, kaip Kaune…“, arba būtų traktuojama kaip „Kauno formatas“.
– Kiek miesto viešosioms erdvėms yra svarbus politikų sprendimai, o kiek žmonių nuostatos? Kas yra miesto formavimo variklis, o kas ji stabdo?
– Galbūt politikus nuo konceptualesnės – urbanistinės miesto įženklinimo menu strategijos kūrimo ir tokio tipo projektų finansavimo stabdo tai, kad formaliai tobulos viešosios erdvės savaime pelno neatneša. Viešos erdvės yra lygintinos su tinklais, kurie funkcionuoja tik tada, kai aplinka yra derinama su joje vykstančiomis veiklomis. Ypač tam tinka kūrybinės industrijos: kinas, galerinė, koncertinė veikla ir pan.
Viešumas – visų pirma mūsų visų idėjų, nuomonių, nuotaikų susidūrimas, o komercinė erdvė pirmiausia tarnauja pelnui. Šių aspektų derinys yra labai palankus atsirasti estetiniam dirgikliui – meno kūriniui ten kur teikiama begalė paslaugų, veikia knygynai, čiuožyklos, t.y. viskas, kas priskiriama žodžiui „kultūra”. Antai – prekybos centrų paslaugų kompleksas orientuotas į taip, kad žmogus, įžengęs į jo erdvę, kuo mažiau turėtų laisvo laiko pasirinkimui. Rinktis čia nėra būtina, geriau būtų, kad užuot į ką nors gilinęsis žmogus tiesiog įsigytų susidomėjimo objektą. Tikrasis meno kūrinio viešojoje erdvėje veikimo principas turi būti pagrįstas bendruomeninės sąmonės laisva valia ir jos inicijuojamu kūrybiškumu. Viešos erdvės – tai puiki terpė laiduojanti kultūros ir ekonomikos sąjungą, kurį generuoja miesto įvaizdį. Menininkai ir verslininkai viešųjų erdvių formavime yra ne konkurentai ar antagonistai, o abipusiai naudingi partneriai. Kaunas sparčiai tobulėja, vystosi, todėl ypatingai svarbiu tampa miesto emocinis koloritas. Koks jis Kaune? Manau – ekspresionistinis, susijęs su nerimastimi, bruzdesiu, nuolatinio savojo miesto tapatumo ieškojimu, atsigręžimu į istoriją ir veržliu bebaimiu eksperimentavimu.
Idealiu atveju įsivaizduoju skirtingose miesto rajonuose esančias traukos zonas, kurioje vietos pakanka visiems – nuo kokybiško laisvalaikio praleidimo iki ekonominio augimo garantijų, komunikacijos pačia plačiausia prasme. Būtent tokioms zonoms ir turėtų būti skirtas tam tikras procentas iš stambių infrastruktūrinių viešo sektoriaus investicinių projektų bendros sąmatos mokesčių viešam menui remti. Tik jis ir konkursai paremti konceptualiu vietos ir miesto įvaizdžio įmeninimu gali pritraukti žymių menininkų dėmesį, o palikti kūriniai suteikti miestui vietą „top miestų žinomumo žemėlapyje“. Juk Kaunas iki šiol neturi normalios, pasaulinius standartus atitinkančios meno erdvės. Gal tuomet verta pagalvoti apie miestą – kaip galeriją po atviru dangumi. Nesakau, jog tai paprasčiau. Konceptualiai – tikrai.
– Minėjote, kad miesto ritmas jums asocijuojasi su garso takeliu. Koks yra Kauno garso takelis?
– Miesto garso takelis tai – maži miesto visumos fragmentai, persiklojančių įspūdžių visuma. Emocija, stresas, žydinčio medžio kvapas, padangų čežęsis, riedlentės tarškenimas, šuns kakalo dryžius, inkilas ne vietoje, nukritusi pašto dėžutė, baudos kvitas ant priekinio stiklo, sulygiuotos vitrinos, dulkės prieš audrą, tarpuvartės, kiemo panoramos, mitingas, koncertas, visi nešantys kavą, vietos kurių jau nebėra. Garso takelį gali išgirsti iš pažiūros atsitiktinėse vietose, užkaboriuose, seno ir naujo miesto sankirtose, kur vienu metu sutinki ir svečią, ir vietinį. Pražingsniuokime, pravažiuokime, pralėkime visomis Kauno gatvėmis vienu metu. Daugumą jo viešųjų erdvių gali apibėgti greitai, jos – kelių pagrindinių gatvių kvadrate. Štai – S.Donelaičio, S.Daukanto, Kęstučio, Maironio, Gedimino gatvės, Laisvės alėjos ir pilies promenada, senamiesčio Venecija, prisikėlimo bažnyčios altitudė ir Žaliakalnis, ir laiptai laipteliai Kauno centro linkui, funikulierius ir Putvinskio g., Ąžuolynas ir Vytauto parko papėdė… Iškyla prisiminimai, regi kai kurias erdves jau „įženklintas“ memorialiniais paminklais. Vienos sutvarkytos ir gražios, švarios, tačiau begarsės ir bekvapės. O štai – naujadarai kyla tose vietose, kurios kažkada buvo „prižiūrimos“ asocialių veikėjų ir paverstos triukšmingų monologų vestibiuliais, viešbučiais, tualetais. Naujamiesčio erdvės su potencialiai laisvais Laisvės alėjos tęsiniais kaip ir senamiestinės, sulaukia daugiau lankytojų. Jos tarsi savaime pasmerktos reprezentacijai, žinoma ir patrauklesnės bet kokiai veiklai, bet kokiam įvykiui paminėti, o svarbiausia – „įmeninimui“, tinkamiausios meno ženklų perskaitymui. Kauno fortai žavūs istorinio naratyvo interpretacijos galimybe, paslaptimi, egzotika. Buvę fabrikai, industriniai rajonai (Žemieji Šančiai ir Vilijampolė), minecraft stiliaus Eigulių, Šilainių, Kalniečių ir pan. rajonai egzistuoja kaip utilitari – gyvenamoji, tačiau dar ne kaip viešoji erdvė, kurios tikslas – komunikacija.
Kaunas 2022 komanda įtikinamais pavyzdžiais įrodė, jog netgi laikini ES kultūros sostinės periodo įvykiai aktyviai prisideda prie viešųjų erdvių sampratos formavimo. Vienu svarbiausių jas kuriančiu faktoriumi tampa bendruomenė, kuriai iš esmės ir yra skirta ši viešoji erdvė, ir kurioje ji pati gali save identifikuoti. Kaunas, kol dar tik persiformuoja senieji rajonai, ES kultūros sostinės vystymo periodu turi unikalią galimybę pradėti vystyti meno kūrinių integracijos koncepciją urbanistinės miesto plėtros kontekste.
– Kas yra laisvė mene ir menininko laisvė? Ar menininkas sprendžia koks bus menas, o gal šiais laikais meno aplinka „renkasi“ menininką?
– Nei menas, nei menininkas laisvės neturi. Šiandieną, ar mene ar už jo ribų bet koks protestas prarado prasmę, nes menininkui nebėra prieš ką protestuoti. Šį vaidmenį iš jo senai perėme socialiniai aktyvistai. Menininkas kuria taip, kaip nori tol, kol jam tai yra leidžiama, kol jo kūriniai nekenksmingi valdžiai, kol jis neatsibodo galeristui, užsakovui ir panašiai. Žmogus yra laisvas tik svajonėse, jų niekas negali atimti ar koreguoti. Be abejo, mes labai nutolome nuo Henri Matisse’o teiginio, jog menas skirtas atsipalaidavimui ir teigiamoms emocijos gauti. Betgi nereikia menui priskirti ir papildomų pasaulio gelbėjimo funkcijų. Tegul žvėrelius, lytį kaip socialinį konstruktą teigiančius asmenis gelbėja mitingai, mokslininkus – konferencijos, meno istorikus ir kritikus – neišsemiamas archyvų lobynas, galerijų valytojas – šluotos, o eilinius mokesčių mokėtojus – prievolė juos mokėti. Kiek svarbi šiame žaidime meno publika? Už jos pritarimą arba nepritarimą šiuolaikinio meno formų egzistavimui jau yra sumokėta mūsų pinigais, tam, kad kiekvienas pasivadinęs menininku ar kūrėju, ar socialiniu dizaineriu galėtų kurti personalinę erdvę mūsų bendroje erdvėje. Kurti ir sistemingai (jeigu laikosi žaidimo taisyklių) arba palaimingai (jeigu iš tiesų galvoja, kad galima nugalėti trintį, slėgį ir gravitaciją), rinktis turėti ar neturėti. Ši hemingvėjiška remarka, pagrįsta gyvenimiška patirtimi, teigia, jog tik dėl svarbiausių žmonijos išradimų – prezervatyvų ir konservų – žmonija gali išlikti save reguliuojančia sistema. Kuo iš esmės ir remiasi dabartinis menas – plūduriavimo estetika. Tai kūrėjui padeda išvengti akistatos su savimi, su ta meno publikos dalimi, kuri šiuo momentu yra nenaudinga, laisvai keisti įsitikinimus, idealus ir išverstą kailį įvardinti kaip diskursyvią praktiką. Kūrybai įtaką daro visi ir viskas, net pats menininkas to nežino, įtaką daro netgi tai, kas jam nepatinka, ko jis bodisi ir vengia. Kiekviena revoliucija anksčiau ar vėliau yra gražiai supakuojama ir parduodama. Senieji dirgikliai ir senos sąvokos mirė. Duokite mums naujų, – sako meno publika. Tai, kad šiuolaikinis menas atitinka publikos poreikius, reikėtų suprasti kaip teiginį, jog dabar „bilietas“ į intelektualų, undergroundinį, alternatyvos ar kitokį pasaulį kainuoja tiek, kiek nusprendžia pati publika. O atlikėjai dažnai patys padeda supakuoti ir parduoti maištingas idėjas.
Vienintelis galimas kelias, įveliantis visus į kuo mažiau kompromisų, yra meno emisija kitu formatu, t. y. paralelinė pagrindinio meno kūrinio produkcija – paskaitos, suvenyrai, videoklipai ir garso takeliai, skaitmeniniai atspaudai, meno akcijos ir kt., kas sutelkia meno publiką ir sukuria meno veiksmo lauką. Būtina akcentuojant ne paties meno kūrinio svarbą, bet mintį, priežastį, vardan kurios jis buvo sukurtas, pabrėžti menininko ir jo darbo istoriją, kurią galėtume perduoti kitam, tarsi knygą iš kartos iš kartą. Taip išsaugotume, sukurtume legendą, kurią ir reikia parduoti. Tuo jis ir žavus. Todėl mes juo stebimės ir žavimės. Profesionaliai arba nuoširdžiai.
– Kiek ir kaip meno kūrinys gali pakeisti viešosios erdvės pusiausvyrą?
– Meno kūrinių parko, galerijos po atviru dangumi sukūrimas – keičia miesto veidą. Nuolatiniai memorialiniai paminklai ar kito plano monumentalūs kūriniai dažnai užkerta kelią bet kokiam šiuolaikiškesniam erdvės formavimui. Galbūt laikini, eksponuojami tam tikrą laiką, ar netgi laiko trukmės meno kūriniai būtų demokratiška išeitis – neužima, o juolab negrįžtamai nepakeičia erdvės. Tai būtų vienas iš geriausių variantų. Juk galima į ją integruoti „kelių savaičių ar metų trukmės“ kūrinius – projektus, ir leisti procesui vystytis savarankiškai. Pasaulyje panašios idėjos yra finansuojamos iš įvairių šaltinių, daugiausia iš stambių infrastruktūrinių viešo sektoriaus investicinių projektų bendros sąmatos mokesčių viešam menui remti. Ypatingas viešųjų erdvių įmeninimo projektas turėtų išsiskirti meno objekto teigiama įtaka tam sklypui, kuriam jis skirtas, aplinkinei bendruomenei ir miestui bendrai. Ideali praktika būtų siūlyti meno ir dizaino projektus dar tik įrenginėjamoms teritorijoms ir erdvėms, kad būtų pasiektas kuo didesnis stilistinis visų jau minėto meno ir verslo klasterio komponentų suderinamumas. Didžioji dalis viešo meno objektų skirtų įvairiems Europos ir pasaulio miestams yra dovanojama mecenatų ir privačių asmenų. Jie daugiau ar mažiau yra memorialiniai. Memorialinis kūrinys nėra blogas pats savaime, bet dažniausiai tokio tipo kūrinių formos sprendimai nėra įdomūs. Vengiant nepagarbos istoriniam veikėjui, atiduodant duoklę visuomeniškumui ir politkorektiškumui, memorialinis objektas tampa arba monumentu, arba biustu, arba banalia metafora, o teritorija aplink kanonizuotą paminklą – „šventoriumi“, kuriame bet koks mums natūralus veiksmas atrodys nenatūraliai.
Paminklas R.Kalantai Kaune man asmeniškai išlieka geriausiu memorialinio paminklo pavyzdžiu Lietuvoje. Jo teritorijoje puikiai suderinta atminimas ir šiuolaikinė pagrindinės minties pateikimo forma, kuri savo ruožtu neužgožia viešosios erdvės, nedeformuoja jau nusistovėjusios miesto sodo kasdienybes.
Nuo KEKS`o sugrįžkime prie VEKS`o. Vilniaus – Europos kultūros sostinės metu vyko įnirtinga diskusija dėl meno kūrinių viešojoje erdvėje.
Na, Kaunas 2022 atveju – tokio kalibro meno kūrinių neatsirado. Kaunas vietoje viešųjų erdvių „užpildymo“ meno kūriniais pasirinko bendruomeninės diskusiją per meną kelią. Pamokos buvo išmoktos. VEKS metu daugiausia diskusijų sukėlusi Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arka“ pati savaime nėra nei bloga, nei gera. Roberto Antinio „Puskalnio“ skulptūrinis sprendimas neveikia mūsų dėl netinkamos vietos. Po tiltu, sankryžoje esančio, dargi žole apaugusio meno kūrinio nepastebi nei automobiliais lekiantys vairuotojai, nei atsitiktiniai pėstieji, kiūtinantys krantine. Be čia tiesiog būtinos pramogų infrastruktūros, kontrastuojančio su kūrinių estetika šurmulio, objektai atsiduria be konteksto, tampa nebylūs „nekalba“. Jei „Puskalnis“ būtų buvęs eksponuotas Vilniaus katedros aikštėje, kad ir trumpam laikui būtų pakeitęs ne tik socialinę vertikalę, bet ir būtų tapęs esminių, labai įvairias temas liečiančių diskusijų objektu.
Kitą vertus, šias diskusijas veikiausiai inicijavo dekoratyvių bronzinių, siužetinių skulptūrų mėgėjai. Tokio tipo skulptūros tėra akcentai, jos negeneruoja pridėtinės vertės viešajai erdvei, jos nepapildo, tik – užpildo. Visuomenės didesnioji dalis yra amžinai infantili, niekada nežino, ko norėtų geisti ir norėti, apie ką galima būtų svajoti. Būtent ši dalis aktyviai reiškia savo nuomonę socialinėje medijoje. Kaip jai atskleisti platesnio pasirinkimo galimybę? Pradėkime aktyviau rengti meno sesijas viešose erdvėse, naujas jaunųjų dizainerių idėjas, leiskime visuomenei jas „apčiuopiamai“ natūralioje aplinkoje įvertinti. Jei patys padėsime kitiems atrasti nepažintą miestą, tuomet tikrai trauksime vėl ir vėl pasižiūrėti, pabūti vietose, kurios sukuria mus.