ATSPIRTIES TAŠKAS
Atsispirkit pagundai skaityti anotaciją, nes ji nebūtina norint suprasti šiuos darbus.
Skaitykit kuo greičiau, kad mažiau galvotumėte ir pereitumėte prie darbų, juokauju.
Akivaizdu, kad parodoje pristatomi naujausi, per pastarąjį pusmetį 2021-10 / 2022-01 sukurti darbai, o kūriniuose be pavadinimų dominuoja centre išreikštas kryžiaus ženklas.
Stebuklas, kad šios drobės kabo Drobėje, nors, kai kūriau darbus šios galerijos dar net nebuvo, o parodą norėjau pristatyti kur nors atokiau nuo didmiesčio.
Pliusas, kad kolekcija betarpiškai komunikuoja su buvusio Drobės fabriko erdve – išnyksta riba tarp sienų ir eksponuojamų objektų.
Fantastika, kad visi pagaliau nusiėmė kaukes, o aš užsidedu, nes noriu parašyti nuoširdžiai, bet likti apsirengusi, vėl juokauju, bet rimtai.
Liūdna, kad ir kaip rimtai stengčiausi apibūdinti tai ką sukūriau, nei žodžiu nei raštu to padaryti man nepavyks, todėl
Prašau, kad jūsų dėmesys nuo teksto nukryptų į darbus, nes jie gali pasakyti daugiau nei žodžiai.
Tiesa, kad idėja gimė per dienas, kai žiūrėdama į vieną tašką pajėgiau lape piešti tik dvi statmenai susikertančias linijas braukdama jas vieną ant kitos. Būtent tas lape įsirėžęs kryžius išjudino mane ir įgalino veikti.
Pagaliau atėjo laikas sutvarkyti tą post tapybos drobių krūvą, kurią jau prieš kelis metus man parūpino brangūs draugai (ypač viena) žinodami mano meninės raiškos poreikius.
Praeitis, kai drobes dursčiau kontempliuodama lietuviško peizažo grožį.
Dabartis, kai save pačią durstau iš gabalų kontempliuodama kryžių.
Ne Google, o išgyventa, paieška, kai bandau susivokti kas esu ir kuo nesu.
Šiandien, prisiminiau Bobby McFerrin gabalą „Fix Me, Jesus“.
Netikiu, kad jums dar nenusibodo skaityti, rimtai, juokauju.
Praleidžiu – pamąstymus apie kryžių, nes tai asmeniška.
Pagaliau – pavadinimas gimė tada, kai darbai jau buvo sukurti ir ieškojau žodžių, kurie geriausiai apibūdintų sukurtų darbų idėjos esmę. Pavadinimas – dviprasmiškas.
Klausimas – kas? tapyba ar kryžius man yra atspirties taškas gyvenimo suspaudimuose.
Atsakymas: abu neatskiriami.
Supratau, kad kiekvienas baigtas mano darbas yra visų mano nugyventų metų kasdienių patirčių visumos atspindys.
(Ne)skaitykit, kaip vienas žmogus pasitelkęs taburetės sėdimają dalį ir nubrėžęs prštu ant jos dvi nematomas iš kampų susikertančias tieses man aiškino apie siekiamybę žmogui savo vidine laikysena išlikti tų susikertančių tiesių centre, nes nutolimas nuo centro (galvojimas apie praeitį ir ateitį, nukrypstant į emocijas) mus išbalansuoja. Todėl mintys nuvedė iki kryžiaus ašių susikirtimo – kaip atspirties taško.
Pastaba, kad darbuose vizualiai netransliuoju patirtų išgyvenimų, bet kviečiu žiūrovą juose kontempliuoti kiekvienam savo patirtį.
Faktas, kad porėmiai jau sukurtiems darbams aptraukti buvo pristatyti š. m. vasario 24-tą – dieną, kai Rusija pradėjo karą Ukrainoje. Tų įvykių kontekste meno kūrimas man pasirodė – beprasmis. Bet, jei darbai bent vieną palies – prasmė atsiras.
Agnė Liškauskienė
