Biliūno g. 2, Kačerginė, šalia dviračių tako
Lauko instaliacija – „JUDĖJIMAS”
Meninio stiklo dailininkė – Audronė Andrulevičienė
Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius, drauge su „Kaunas Europos kultūros sostinė 2022-Modernizmas ateičiai“ pristato projektą „100 Kauno atvaizdų“.
Kauno gyventojų ir svečių laukia įvietintų meno kūrinių ir kuruojamų parodų ciklas įvairiose tarpukarį menančiose erdvėse Kaune ir Kauno rajone. Meninkai, atlikę istorinį-kultūrinį tyrimą instaliavo po vieną kūrinį, dedikuotą konkrečiai istorinei Kauno asmenybei, pastatui, butui ar viešai erdvei. Tai miesto istorijos išgirstos, pamatytos ir papasakotos per asmenines interpretacijas.
Šiuo projektu siekiama atgaivinti gyvo bendravimo tradicijas, skatinti atvirą kūrybinių dirbtuvių, autentiškų interjerų bei eksterjerų prieinamumą, lankymą ir diskusijas. Miestiečiai ir miesto svečiai bus pakviesti į pristatymus menininkų dirbtuvėse, vieno kūrinio parodas viešose ir privačiose miesto bei rajono erdvėse. Planuojamos viešos ekskursijos po pasirinktus „100 Kauno atvaizdų“ objektus.
Audronė Andrulevičienė – meninio stiklo dailininkė, J. Biliūno g. 2, Kačerginėje, šalia dviračių tako, sukūrė instaliacija „JUDĖJIMAS”
„Manoma, kad šis namas, kaip vasarnamis, statytas 1939 m. ir priklausė Venckiavičių šeimai. Deja, apie patį inžinierių Venckiavičių žinoma mažai. Dabartinių šeimininkų nuomone, jis buvo susijęs su geležinkelių infrastruktūra, nes visi tvoros „mietai“ padaryti iš siaruko bėgių. Pokariu šiame name kurį laiką veikė parduotuvė ir užkandinė. Vieta buvo patogi, todėl ilgainiui tapo vietos gyventojų ir poilsiautojų traukos centru.
Namas iš esmės nepakito iki mūsų dienų. Šiandieniniai savininkai jį pagarbiai restauruoja. Taigi nusprendžiau neardyti jo autentikos ir kurti ne pačiame pastate, o greta jo. Tačiau ir į aplinką kūrinys turėjo įsilieti natūraliai, tapti jos dalimi, o ne atvirkščiai – atitraukti visą dėmesį į save, dominuoti. Veidrodis tam labiausiai tiko, nes jame ploniausia riba tarp matoma-nematoma, o efektas – netikėtas ir ryškus.
Kurdama instaliaciją rėmiausi kurortinio miestelio istoriją – tai nuo seno dviratininkų trumpo atokvėpio stotelė. Šeimininkų svetingumas ir gamtos idilė sukuria stiprią trauką, skatina vėl ir vėl čia grįžti. Vila nuolat „aplipusi“ dviračių ratais.
Miestuose mus nuolat supa atspindžiai – veidrodinės parduotuvių vitrinos, sienos ir lubos, automobilių langai, kiti blizgūs paviršiai. Mūsų atvaizdas mus lydi nuolat, gal net įkyriai persekioja. Gamtoje veidrodžių nebūna. Juos nebent gali atstoti skaidri balutė ar upė. Norėjau tai pakeisti, suteikti galimybę pamatyti save pušų apsuptyje, pamatyti, kaip žaidžia atspindžiai, keičiasi spalvos skirtingu paros, metų laiku.
Veidrodžio gylis mums sako, kad mes galime pamatyti žymiai daugiau arba visai kitaip, nei matome realybėje. Priminkime, L. Kerolo „Alisą stebuklų šalyje“ – veidrodis tai stebuklingos durys į paralelinį pasaulį. Mano veidrodiniuose ratuose taip pat viską matome šiek tiek kitaip, nei yra iš tiesų. Esame priversti ieškoti skirtumų tarp realaus vaizdo ir atspindžio. Susitelkti į atspindimą aplinkos fragmentą, stebėti, kaip jis kinta, tikrinti, ar ir kiek galime jį pakeisti patys, rasti kuo daugiau skirtingų matymo kampų ir juos jungti tarsi videokadrus į vientisą pasakojimą.
Tikiuosi, kad ir mano kūrinys atvers žiūrovams kažką stebuklingo, netikėto. Tokia ir būtų mano ekskursija – patyriminė, (savi)refleksinė, žaidybinė.“ Pasakoja Audronė.
