Projektas realizuotas K. Būgos g. 23
Kas Jums aktualu mene: ar atspindėti šiuolaikines socialines problemas, ar kalbėti fundamentaliomis kategorijomis? Kokia technikos, medžiagų, informacijos ir kt. kombinacija tinkamiausia jūsų stilistinei išraiškai?
Savo meninėje praktikoje akcentuoju Atminties, Iliuzijų, Jungties, Sluoksnių, Atskirties temas. Didelį dėmesį skiriu žmogaus dualistinei ir laikinai prigimčiai, kvestionuodama atminties įtaką dabarčiai. Mane domina istorinė atmintis, kaip realybės fiksavimo sistema, kurioje iliuzija tampa jos priešprieša. Jungiamos viena su kita, skirtingos realybės sukuria savitą daugiasluoksniškumą, tampančiu pagrindiniu mano kūrybos principu. Kūryboje derinu videomeno, skulptūros, dizaino elementų, fotografijos medijas. Pagrindinis pasirinkimas dirbti su skirtingomis medijomis yra idėjos daugiasluoksnis perteikimas žiūrovui. Kiekvieną kartą tyrinėdama pasirinktą temą, stebiu, kaip ji skirtingais aspektais atsiskleidžia vis kitose vizualizavimo formose ir jos, sąveikaudamos tarpusavyje, sukuria dar kitas labai įdomias paralelines įžvalgas. Tarsi skirtingų spalvų derinimas – jas sumaišius, gaunamas vis kitas atspalvis. Riba tarp skirtingų vizualumo formų. Manau, ir žiūrovas, matydamas skirtingus kūrinius, gali atrasti įdomiausią ar paveikiausią vizualinį sprendimą, nes kiekvienas atsineša savo matymo būdą ir patirtį.
Kas ir kodėl menininkui didžiausias iššūkis? Koks jis buvo anksčiau ir koks yra dabar? Kaip šie pokyčiai veikia Jus? Kurie kūriniai, kūrybos įvykiai Jums svarbiausi? Ties kuriais sustoja laikas ir kuriuos norisi dar kartą įvertinti, pasverti momento, kada jie buvo sukurti, svarbą? Gal tai tikrai TAS kūrinys, dėl kurio ir buvo pasirinktas menininko kelias?
Tokio kūrybos vertinimo nedarau, daugiausia kuriu vedama idėjos, gvildenamos temos ar klausimo ir intuicijos. Paskutinis sustojusio laiko patyrimas vyko Makedonijoje, kai dirbau prie instaliacijos, suformuotos iš didžiulių audinių. Pakloti ant grindų, jie tapo didžiuliais lapais, kuriuos siuvau rankomis, liejau plastiką su organinėmis medžiagomis, piešiau ir formavau sluoksnišką vaizdą. Šiame patyrime aplankydavo meditacinės būsenos, intuityviai susiliedavo kūnas ir meno kūrinys. Kartu nenoriu prisirišti prie šios būsenos ieškojimo, nes manau, kad visą kūrybinį procesą užpildo įsitraukimas, meditacija ir techniškai kruopščiai, rutiniškai atliekamas darbas.
Kurie kūrėjai darė arba iki šiol daro Jums įtaką? Kurių menininkų darbai, filosofija artimiausia Jūsų idėjoms?
Man imponuoja menininkai, savo kūryba sugebantys įtraukti žiūrovą į kontempliacinę būseną, sujungti ne tik intelektinį idėjos suvokimą, bet ir paveikti fizinį patyrimą. Tai tokie menininkai, kaip Bill Viola, Hiroshi Sugimoto, Alicja Kwade, Marguerite Humeau ir kiti.
Kažkada labai madingai ir paslaptingai skambėjo burtažodis „menininko dirbtuvė“. Ar ji, kaip sakrali metafizinės tikrovės vieta, tebėra prasminga? Kam ji tarnauja šiandien? Ką įdomaus joje rastų kolega arba gerbėjas, vertintojas, žiūrovas?
Neromantizuoju menininko studijos, manau, kad ji gali atrodyti egzotiška, bet kartu tai įprasta kūrybinio darbo vieta, gal tik talpinanti keistų objektų ir medžiagų. Šiuo metu, priklausomai nuo meno srities, kurioje dirba menininkas, nebėra būtinybės turėti nuolatinę kūrybinę erdvę, ja gali tapti kavinė, traukinys ar laikina meno rezidencijos erdvė. Studija man tarnauja kaip vieta, kurioje galiu susieti skirtingas medžiagas ir medijas – dirbdama prie videoprojekto, kartu konstruoju objektą iš organinių medžiagų. Tai galimybė būti erdvėje, kurioje sąveikauja skirtingi elementai, knygos, vaizdai, medžiagos. Kūriniai, esantys toje erdvėje, leidžia man užčiuopti jų tarpusavio sąsają, iš kurios gimsta kažkas nauja.
Iš meno studijos išeiname į miestą. Apibrėžkite savo santykį su Kaunu. Apie ką būtų Jūsų pasakojama Kauno istorija? Kurioje vietoje svečiui pasiūlytumėte praleisti simbolinę valandą?
Kaunas – mano studijų miestas, kūrybinio kelio pradžios vieta. Pamenu, kai atvažiavau iš Telšių į Kauną, vaikštinėdama ir tyrinėdama miestą užklydau į Šv. Gertrūdos bažnytėlę šalia Laisvės alėjos. Tuo metu mane sužavėjo ši vieta, nes gotikinė raudonų plytų bažnytėlė, įsiterpusi tarp kitų pastatų, atrodė kaip mažytė istorijos oazė. Kaunas yra žavingas netikėtais atradimais…
Kuo žavus, paslaptingas, įdomus ir tinkamas Jūsų idėjai realizuoti yra pasirinktas pastatas ir jo aplinka šio projekto kontekste? Ar galėtumėte plačiau atskleisti savo kūrinio idėją, pagrindinę mintį, istoriją, kontekstą?
Pastatą K. Būgos gatvėje pasirinkau intuityviai, labiausiai sudomino dydis ir įdomi vieta. Jis man pasirodė kaip mažytis paslaptingas namelis, apsuptas didesnių statinių. Informacijos apie namo istoriją beveik nebuvo, buvo žinomas tik pirmosios savininkės vardas. Susitikusi su dabartine namo šeimininke Sigita Kundrotaite, sužinojau, kad, kol gyvena šiame name, kasmet per Kalėdas gauna sveikinimą iš Amerikos. Galbūt šis paslaptingas laiškas, o gal ir noras daugiau sužinoti apie ankstesnius gyventojus inspiravo pasinerti į tyrinėjimų kelionę. Kauno regioniniame valstybės archyve ieškojau daugiau informacijos apie patį namą, jo savininkus ir ten gyvenusius žmones. Gal dėl netikslių duomenų, ieškodama pirmosios namo savininkės tapatybės ir daugiau informacijos apie susijusius asmenis, vis atsidurdavau aklavietėje. Bet galiausiai man pavyko rasti įrašus, kad namo statytoja buvo Lydija Heinrichaitė, ūkininko Liudviko Heinricho dukra. Atskyrus tėvų sklypo dalį, ir buvo pastatytas šis namas. Remiantis archyvo dokumentais, pati Lydija jame negyveno. Ten buvo įsikūręs Jono Vileišio sūnus Kazimieras Vileišis su žmona Veronika, taip pat Povilas Gaučys, vėliau šį namą iš L. Heinrichaitės nusipirkęs. Spalvinga konsulo P. Gaučio biografija ir prisiminimų knyga, kurioje minimos gyvenimo akimirkos šiame name, inspiravo sukurti kūrinį „Geltona“.
-
Gaučys name apsigyveno grįžęs po ilgo Lietuvos konsulo darbo Pietų Amerikoje. Iš Brazilijoj, kur dirbo ilgiausiai, parsivežė ne tik gyvenimo egzotiškame krašte patirties, bet ir paveikslų bei spalvotų paukščių iškamšų kolekciją. Šie faktai, užrašyti P. Gaučio prisiminimuose, mane nuvedė būtent prie tokio sprendimo. Norėjau, kad kūrinys atrodytų kaip ženklas, nepritampantis prie aplinkos, išsiskirtų savo ryškumu ir keltų susidomėjimą. Kūrinys – rombo formos objektas, kuriam paimta detalė iš Brazilijos vėliavos. Pakreiptas kampu, objektas primena skriejantį aitvarą. Fasadinė pusė išmarginta pereinančiomis spalvomis, sugeneruotomis iš vieno Brazilijos nacionalinių paukščių, raudonosios aros, spalvų. Tai kaip aliuzija į tuo metu name laikytą spalvingų paukščių iškamšų kolekciją, kurios pasižiūrėti rinkdavosi Kauno inteligentija. Taip pat P. Gaučio iniciatyva po ilgų derybų su latviais ir estais buvo sutarta Brazilijos konsulatą atidaryti Kaune. Vis dėlto netrukus prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, su juo ir Lietuvos okupacija, tad pirmas Brazilijos konsulas, nors ir paskirtas, į Kauną niekada taip ir neatvyko. Kartu mano kūrinys – lyg ženklas, simbolizuojantis tą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį, kai buvo aktyvus mūsų šalies santykis su kitomis pasaulio valstybėmis. Ir aliuzija į tai, kaip jis galėjo išsirutulioti kitaip susiklosčius istoriniams įvykiams.
