Valda Verikaitė yra dailininkė, kurianti meninio stiklo srityje.
„Derinu skirtingas technikas, siekiu struktūrų išryškinimo ir daugiaelementiškumo.
Derindama skirtingų medžiagų, formų bei spalvų sąveikas, perteikiu šviesos ir atspindžių efektus, per kuriuos parodau populiariosios kultūros ir nūdienos aktualijas.
Patinka daugiasluoksniai, kompleksiniai meniniai sprendimai.
Mene vertinu žiūrovo įtrauktį, jo ir meno kūrinio lankstumą.
Savo kūryba siekiu ne tik skleisti žinią, bet ir paversti žiūrovą meno kūrinio dalimi.
Menas turėtų būtų prieinamas ne tik pačiam menininkui, bet suprantamas ir lengvai skaitomas žiūrovui. Tikiu, kad kiekvienas žmogus gali būti menininku. Dar svarbiau, kad menas – ne tik jungtis tarp gamtos ir individo, bet ir puikus tarpininkas reflektuojant visuomenės problemas ir nuostatas.“
Koks Jūsų gyvenimo kredo ir kūrybinis moto?
Filosofas K. Sabolius teigia, kad „iš esmės mūsų socialinis gyvenimas yra pakibęs vaizduotės burbule, o mūsų tikrovės prigimtis yra vaizduotiška. Tikrovė yra sukonstruota iš nieko, dėl ko tai yra įsivaizduota tikrovė, ir iš esmės tikrovę matome tokią, kokia ji yra primesta. Yra skirtingi vaizduotės būdai įsivaizduoti tikrovę, ir iliuzija yra būdas priimti tikrovę, o ne tikrovės opozicija“. Taigi mano, kaip autorės, kūrybos moto – analizė tarp stebėtojo ir kūrėjo, kai kūrinys, kaip tikrovės forma, kuriamas inspiruojant nūdienos aktualijų, persikelia į juslines patirtis, ir atvirkščiai.
Kas Jums aktualu mene: ar atspindėti šiuolaikines socialines problemas, ar kalbėti fundamentaliomis kategorijomis? Kokia technikos, medžiagų, informacijos ir kt. kombinacija tinkamiausia Jūsų stilistinei išraiškai?
Kūriniuose dažniausiai jungiu regimo vaizdo, pojūčio interpretacijas, kurios susieja istorijos faktus, socialinių tinklų sukurtas realias ir įsivaizduojamas patirtis ir kultūrinius skirtumus. Tai įkūnija stiklo, veidrodžio ir jungiančių medžiagų, medijų meninė sintezė. Kurdama formuoju vientisumą tarp tikrovės, kuri nėra patiriama – patiriamas tik jos efektas. Tai savotiška vizualizacija, įtraukianti stebėtoją į atspindžių, objektų vizualinį žaidimą, kuriame jis tampa kūrinio daugiaelementiškumo dalimi.
Kas ir kodėl menininkui didžiausias iššūkis? Koks jis buvo anksčiau ir koks yra dabar? Kaip šie pokyčiai veikia Jus?
Man, kaip menininkei, didžiausias iššūkis, kuriant ir realizuojant savo idėją, yra kūrinio perskaitomumas ir aktualumas. Skleidžiant žinutę, visuomet norisi, kad žiūrovas įsitraukdamas pajustų idėją. Kadangi esu stiklo menininkė, nemenkas iššūkis kyla išnaudojant stiklo technologines bei optines savybes, nes jis atspindi, yra perregimas, o optinės savybės gali nukreipti į netikėtus vaizdinius, skirtingai režisuoti projektuojamus vaizdinius. Taigi visuomet norisi, kad gimusi idėja ir galvoje suprojektuotas vaizdinys taptų apčiuopiamas ir būtų techniškai atliktas.
Kurie kūriniai, kūrybos įvykiai Jums svarbiausi? Ties kuriais sustoja laikas ir kuriuos norisi dar kartą įvertinti, pasverti momento, kada jie buvo sukurti, svarbą? Gal tai tikrai TAS kūrinys, dėl kurio ir buvo pasirinktas menininko kelias?
Vienas kertinių mano kūrinių, davusių man startą tarptautinėse parodose, yra „Genetiškai modifikuotas“ (2008). Tai monumentali mozaikinė skulptūra. Tačiau bręstant ir augant kaip menininkei, pradėjus analizuoti socialines temas, mano mozaikiniai sprendimai tapo konceptualesni. Taigi čia išskirčiau instaliaciją „Unfortunable“ (2017). Paskutiniais metais šiai temai taikiau stiklo pūtimo („Socialinė tuštuma“) ir veidrodžio galimybes („Ikona“). O paskutiniai darbai analizuoja gamtos ir jos tvarumo momentus („Iš šerdies“).
Kurie kūrėjai darė arba iki šiol daro Jums įtaką? Kurių menininkų darbai, filosofija artimiausia Jūsų idėjoms?
Yra begalė įkvepiančių stiklo menininkų, juo labiau kad stebėti jų kūrybą vis lengviau. Labiausiai mane žavi technologiniai karšto stiklo procesai. Taip pat labai stebiu kūrybą, susijusią su funkcionalizmu ir konceptualizmu. Čia išskirčiau Patriką Illo (Slovakija). Vertėtų paminėti ir Lietuvos stiklo menininką Remigijų Kriuką. O pirmieji, sužavėję stiklo menu, tokios ikonos, kaip Chihuly, Bertilas Vallienas.
Kažkada labai madingai ir paslaptingai skambėjo burtažodis „menininko dirbtuvė“. Ar ji, kaip sakrali metafizinės tikrovės vieta, tebėra prasminga? Kam ji tarnauja šiandien? Ką įdomaus joje rastų kolega arba gerbėjas, vertintojas, žiūrovas?
Mano dirbtuvė nėra didelė, bet lankytojams atvira. Taip, kaip ir mano kūriniai kviečia būti jų dalimi, taip ir dirbtuvė žiūrovui dažnai tampa meno kūriniu. Manau, dirbtuvė – tai iliustruotas kūrybinio kelio istorijos vadovėlis, kuriame atsispindi menininko kūrybinė raida.
Iš meno studijos išeiname į miestą. Apibrėžkite savo santykį su Kaunu. Apie ką būtų Jūsų pasakojama Kauno istorija? Kurioje vietoje svečiui pasiūlytumėte praleisti simbolinę valandą?
Pati esu tikra kaunietė, kaip ir mano seneliai, taigi neįsivaizduoju jokio kito miesto, kuriame galėčiau gyventi. Pristatyčiau šį miestą kaip labai žalią ir su išskirtine tarpukario architektūra. O smagiausia pasivaikščioti dvi išskirtinėse Žaliakalnio gatvėse, suprojektuotose tarpukariu. Tai Minties ir Gėlių Ratai – sodo mieste urbanistinė koncepcija, kuri driekiasi puslankiu formuodama pasikartojančio gyvybės ir laiko rato simboliką.
Kuo žavus, paslaptingas, įdomus ir tinkamas Jūsų idėjai realizuoti yra pasirinktas pastatas ir jo aplinka šio projekto kontekste?
Šis privatus architekto Stasio Kudoko susiprojektuotas namas – tarsi atspindys to, kaip architektas kuria pastatus nevaržomas užsakovų ir turi kūrybinę laisvę. Taigi mano idėja, taip pat realizuota nevaržomai užsakovo, puikiai leido laisvai išreikšti savo požiūrį į modernizmą. Taigi mano kūrinys, kaip ir architekto kredo, įkūnija racionalumo ir meno dermės paieškas.
Kuri pastato, jo aplinkos ar savininko istorija, kurie faktai Jus sudomino ir paskatino rinktis būtent šį objektą?
Architektas šiuose gražiose namuose su šeima gyveno neilgai, prasidėjus okupacijai, 1944 m. emigravo į JAV. Taigi mano kūrinio kompozicija – tarsi orientyras į atpažįstamus apvalius langus, menančius kaunietiškąjį modernizmą tarptautinio modernizmo kontekste. O Kauno modernizme langas įgavęs simbolinę prasmę – jis primena tarptautinių lainerių, jungiančių JAV su Lietuva, iliuminatorių, pro kurį ilgesingai žvelgiama į krantą ir laukiama grįžimo namo. Tai tam tikra jungtis tarp senųjų ir naujųjų lietuvių išeivių, kaitos ir permainų simbolis.
Ar galėtumėte plačiau atskleisti savo kūrinio idėją, pagrindinę mintį, istoriją, kontekstą? Kaip interpretavote pastato ir jo aplinkos istoriją? Kokio kūrinio turėtume tikėtis? Kaip vestumėte ekskursiją, jei organizuotumėte pati, su kuo supažindintumėte lankytoją?
Kūrinio eksponavimo vieta mena Lietuvos ir šio namo savininko suprojektuotą perėjimą į svetainės erdvę. Tai tarsi žvilgsnis pro iliuminatorių, susiejantis namo istoriją, tikrovę ir vaizduotės efektą. Elementai, lyg padengti juodo ąžuolo egzotiniu lukštu, atkartoja laiptinėje likusias to laikotarpio detales ir primena architekto dr. Stasio Kudoko prabangių medžiagų panaudojimą interjero detalėse. Fitomorfinis elementas, prilygintas atogrąžų augalui – tai paparčio siluetas, apipynęs veidrodžių ovalus. Šioje ritmiškai pasikartojančioje kompozicijoje atsiskleidžia tuometinio Kauno modernizmo pagrindinė savybė – santūraus puošybiškumo ir geometrinių formų žaismas.
